Vestuvės – jautri ir be galo iškilminga šventė, į kurią kviečiami patys artimiausi ir širdžiai mieliausi žmonės. Jiems, kaip ir jauniesiems, tai taip pat atsakinga diena, kadangi gyvenimus sujungia brangiausi artimieji. Vakaro metu neretas svečias nori padėkoti jauniesiems ir pasveikinti su jų meilės diena, o tam puikiai tinka kalba, kuri pasakoma iš visos širdies.
Prisipažinsiu, kad man, kaip vestuvių organizatorei, yra ne kartą tekę parašyti kalbą vos per keletą valandų ne tik jauniesiems, bet ir svečiams, kurie dėl pernelyg didelio jaudulio tai užmiršo padaryti. Žinoma, visada yra kitas pasirinkimas – kalbą sakyti iš sielos gelmių, jos iš anksto neruošiant. Vis dėlto, visada rekomenduoju (tiek svečiams, tiek ir jauniesiems) pasiruošti bent esminius punktus kalboje, kuriuos norėtųsi paminėti ir kurių būtų nevalia užmiršti. Taigi, pristatau tetos kalbą, skirtą jauniesiems (kalba neredaguota ir pritaikyti konkrečiai vestuvių šventei):
Esu Viktorijos teta Eglė. Galbūt nuskambės keistai, tačiau su Viktorija visada jaučiausi taip, lyg kalbėčiau ir bendraučiau su savo bendraamže, o ne su dukterėčia. Žinoma, tai buvo labai gera proga ir man pačiai pasijausti dešimčia metų jaunesne (turėtų būti skaitoma kaip šioks toks pajuokavimas). Tačiau šiandieną esu be galo laiminga bei dėkinga, kad Jūs, brangūs jaunieji, suteikėte man galimybę kartu su Jumis pasidžiaugti pačia gražiausia gyvenimo švente.
Rodos jog dar visai neseniai, nors tai iš tiesų buvo prieš 15 metų, Viktorija nedrąsiai matavosi mano pačios nuometą, o šiandieną ji pati – be galo drąsi, savimi pasitikinti ir mylima moteris, tvirtu žingsniu žengianti į savarankišką šeimyninį gyvenimo etapą.
Kas jai suteikė drąsos ir ryžto tokiam svarbiam žingsniui? Galiu pateikti vienareikšmį ir nenuginčijamą atsakymą – Vaidas. Tai yra tas žmogus, kuris, kalbant pačios Viktorijos žodžiais – „princas ant balto žirgo“.
Iš tiesų, mielas, Vaidai, jau po pirmojo mūsų susitikimo supratau, kad esi be galo nuoširdus, rūpestingas bei žingeidus žmogus, besąlygiškai mylintis mano dukterėčią ir turintis su ja bendrą aistrą gyvūnams. Be to, jau pirmąją mūsų pažinties dieną supratau, kad ramia širdimi galima tavimi tikėti bei pasitikėti – iš karto įgavai mano bei visos mano šeimos tikėjimą Tavimi.
Aš, kaip mane dažnai vadindavo Viktorija, teta „Ega“, galėčiau papasakoti be galo daug gražių ir nuoširdžių nutikimų iš mūsų gyvenimo. Tačiau galiu išskirti tai, jog Viktorija, visada mane žavėjai noru siekti savo tikslo ir niekada nepasiduoti; rodei puikų pavyzdį kitiems, kaip galima besąlygiškai mylėti bei rūpintis tais, kuriems labiausiai reikia pagalbos. Žinoma, negaliu nepaminėti tų vakarų ir bemiegių naktų, kai abi kurpdavome planus apie kilimų ar drabužių parduotuvės įkūrimą… Tikrai, nuoširdžiai galiu teigti, jog abu su Vaidu būsite ne tik pavyzdingi tėvai savo vaikams, tačiau taip pat ir puikūs seneliai ateinančioms kartoms, kurios galės pasisemti išmintiems ir gyvenimiškos patirties…
Ir pabaigai norėčiau pasakyti, kad mylėkite vienas kitą nepaisydami nieko, nes gyvenimas yra tarsi jūra – visada toks pats, kaip ir meilė, tačiau banguojantis ir audringas. Tačiau Jūs abu, mielieji, esate dvi obuolio puselės, idealiai atitinkančios vienas kitą.
Taigi, šia puikia proga pakelkime taurę už nuostabią Viktorijos ir Vaido šventę – lai šiandieną prasidėjusi nuostabi kelionė tęsiasi visą gyvenimą!