Vestuvės gali būti labai skirtingos: šiuolaikinės – be įžanginių dalių ir papročių, tradicinės bei perpintos įvairiausiais papročiais arba abiejų variantų komplektas, kai derinamos tradicinės vestuvės su moderniomis. Nepaisant jaunųjų šventės koncepto pasirinkimo visi pasirinkti variantai teisingi, jeigu kelia laimę ir džiaugsmą. Visgi, kokios tradicijos šventėje yra dažniausiai taikomos, o kurios nugulę į praeities klodus?
Dažniausiai taikomos tradicijos:
- Mergvakaris/bernvakaris – tradicijos, kilusios iš JAV, kai jauniesiems prieš artėjantį vieną svarbiausių įvykių gyvenime suteikta teisė pašėlioti su draugėmis ir draugais. Turbūt niekam ne paslaptis, kad prieš dešimtmetį (o kartais net ir dabar) šios tradicijos kai kam gali asocijuotis su vulgarumu ir nešvankumu, vis dėlto, dabar jaunieji mergvakarius/bernvakarius pamini kur kas ramiau: susitinka su artimiausiais draugais, smagiai leidžia laiką gamtoje ar išbando naujas pramogas. JAV šios tradicijos minimos vestuvių išvakarėse, tačiau to savo poroms nerekomenduoju, kadangi vestuvių dieną norisi būti žvaliems ir pailsėjusiems. Taigi, pats geriausias laikas rengti mergvakarį ir bernvakarį – savaitė ar dvi savaitės prieš vestuves.
- Jaunosios vedimas prie altoriaus – tai itin sena ir be galo jautri tradicija, kai tėtis palydi dukrą pas būsimą vyrą. Žinoma, šios tradicijos ištakos siekia laikus, kai nuotakos nenorėdavo tekėti už jaunojo, tad jas priverstinai prie altoriaus vesdavo tėvai. Vis dėlto, šios tradicijos reikšmė kito ir dabar tai liko bendru paskutiniu netekėjusios merginos veiksmu su ją užauginusiu žmogumi, prieš įžengiant į moterystę.
- Žiedlapių metimas, kurie simbolizuoja meilę, laimę ir vaisingumą. Įdomi ir žavi tradicija, ypatingai gerai atrodo, kai būna įamžinta nuotraukose. Anksčiau ant jaunųjų būdavo barstomi ryžiai, rudeniniai lapai ar dirbtinės gėlės, tačiau dabar viso to atsisakoma, siekiant subtilumo, tvarumo ir noro tausoti gamtą.
- Jaunųjų šokis – romantika dvelkiantis pasirodymas bei visų svečių įvedimas į šventinių šokių sūkurį. Jaunieji dažniausiai mielai renkasi šokti pirmąjį šokį, kadangi tai neįpareigojantis pasirodymas, tapus vyru ir žmona – kiekvienai porai suteikta laisva teisė rinktis, ar jie nori pasirodyti, kaip profesionalai ir nugludinti kiekvieną šokio detalę, ar meiliai palinguoti prisiglaudus vienam prie kito. Būtent ši tradicija svarbi dar ir dėl to, kad po jos atidaroma šokių aikštelė.
- Jaunosios ir tėčio šokis – jaudinanti akimirka, kai po santuokos sudarymo tėtis pakviečia šokti jau nebe merginą, o ištekėjusią moterį. Įprastai šis šokis šokamas pasirodžius jauniesiems, tačiau gali būti ir atvirkščiai, kai pašokus tėčiui su dukra ji yra perduodama savo vyrui.
- Jaunųjų sutikimas – linksma, nuotaikinga ir gerai vakaro pradžiai nuteikianti tradicija, kai svečiai kartu su vedėju paruošia pasitikimą (jų būna pačių įvairiausių). Jauniesiems, tai puikus būdas po formalios ceremonijos įsilieti į neformalią aplinką, o svečiams pasveikinti jaunuosius sukūrus šeimą.
- Keliaraiščio ir puokštės metimas. Tradicijos, kurių pagrindinė mintis – ištekinti netekėjusius asmenis, kai pagavus puokštę ar keliaraištį tikima, kad šie asmenys sukurs šeimą. Žinoma, dabar tai tėra simbolika, tačiau maloni ir prikaustanti vakaro svečių dėmesį.
- Šeimos židinys – viena labiausiai jaudinančių vestuvių vakaro akimirkų, kai susirinkę jaunųjų tėveliai, kartu su židinyje uždegta ugnimi, jiems perduoda šeimos palikimą, laimę, namų jaukumą. Dažniausiai tėveliai kartu su židinio perdavimu pasako ir keletą žodžių, kurie jauniesiems yra svarbūs ir graudinantys.
- Torto pjovimas – vakaro programą paįvairinanti tradicija, po kurios baigiasi formali šventės dalis ir prasideda tikrosios linksmybės.
- 00:00 – vakaro kulminacija, kuri nebūtinai turi vykti vidurnaktį. Tačiau šį paros laiką jaunieji noriai pamini, kadangi tai tarsi įžengimas į naują gyvenimo etapą bei pakartotinis užtikrinimas, kad tikrai du vienas kitą mylintis asmenys tapo vyru ir žmona. Ši tradicija dažnai minima su šampanu rankoje, leidžiant fejerverkus ar uždegus bengališkas ugneles (šis pasirinkimas nuotraukose atrodo įstabiai!). Anksčiau būdavo įprasta leisti dangaus žibintus ar popierinius laivelius, tačiau pastaruoju metu to vengiama dėl nenoro teršti gamtą.
Retai:
- Pamergės/pabroliai – šiek tiek rečiau taikoma tradicija, tačiau vis dar pasitaikanti. Žavi, įdomi ir turinti gilias šaknis, suteikianti išskirtinumo.
- Skardinės ant jaunųjų automobilio – tikriausiai daugeliui tai asocijuojasi su JAV, kadangi būtent iš čia ji ir kilo. Lietuvoje tai nėra įprasta, tačiau pasitaiko jaunųjų, kai skardinės kabinamos juos išlydint į povestuvinę kelionę.
- Įšventinimas į moterystę – archajiška tradicija, kurios metu nuo jaunosios nukabinamas nuometas, užrišama skarelė, jaunoji palaiminama mamos, tokiu būdu ją įšventinant į moteris.
- Jaunosios nešimas per tiltą – senamadiška tradicija, kuri asocijuojasi su dviejų pasaulių sujungimu, kai žmonės tilto pradžioje yra netekėjusi pora, o tilto pabaigoje jau vienas kitam amžiną meilę prisiekę jaunavedžiai.
- Spynos kabinimas – amžinybės, meilės ir ištikimybės simbolis, kai jaunieji su jiems reikšmingais inicialais kabina spyną.
Niekada: piršlio korimas, stalo išpirkimas, jaunųjų žadinimas ryte, užtvaros statymas ant kelio, butelio metimas nuo tilto, rūtų vainikėlis. Tai itin senus laikus menamos tradicijos, kurios praktiškai niekada nebetaikomos dėl to, kad daugelis jų yra atgyvenę, kitų vengiama dėl ekologijos (butelio metimo), galimos alerginės reakcijos (rūtų vainikas) bei nenoro sukelti nepatogumų (jaunųjų žadinimas ryte).
Visos aptartos tradicijos, net ir retos ar niekada netaikomos, yra savitai žavios. Akcentuotina tai, kad kiekviena pora turi nuspręsti, kurių tradicijų nori vestuvių šventėje, o kurių derėtų vengti. Sveikintina, kai taikomos itin senos ir modernios tradicijos – tai šventei suteikia spindesio bei išskirtinumo.